2010-11-02
Mano mergina mirė. Aš buvau paklaikęs iš skausmo ir prisiekiau visą likusį gyvenimą likti ištikimas jos atminimui. Iš pradžių buvo lengva laikytis savo priesaikos, nes mano sielvartas buvo toks didžiulis, kad net negalėjau pagalvoti, jog pajėgčiau prisiliesti prie kitos panelės. Tačiau netrukus mane pradėjo vilioti viena jos draugė. Aš, žinoma, priešinausi jos vilionėms.
- Tu tikrai žavi, miela ir gundanti, - sakiau jai, - bet aš negaliu būti su tavimi. Atleisk.
Tačiau mano atsikalbinėjimai jos nesustabdė. Ji toliau šaudė savo žvitriomis akelėmis, šnabždėjo švelnius žodžius, lyg netyčia vis paglostydavo mane savo mažomis, šiltomis rankytėmis. Ir vieną kartą aš nebeišvėriau. Net nepajutau, kaip atsidūriau jos glėbyje...
Kunigas paprašė mus išeiti, nes visi tie rūbų šnarėjimai, mūsų aikčiojimai, bučiniai, dejonės ir dūsavimai trukdė kitiems gedintiems susikaupti.
2010-10-28
Gera mintis [0]
2010-10-28
Skirtumą tarp paprasto darbo ir pasiaukojančio geriausiai iliustruoja kiaušinienė su kumpiu. Višta dėl jos dirbo paprastai, o štai kiaulė - pasiaukojo.
2010-10-28
Mirė vienas turtingas geradaris, pateko prie Rojaus vartų.
- Čia aš, norėčiau įeiti į vidų, - sako jis šventam Petrui.
- O kas tu toks? Nėra tavęs mano sąrašuose, negalima tau į Rojų, - sulaiko jį Petras.
- Kaip tai negalima?! Taigi aš aukojau pinigus bažnyčių statybos, atidariau vargdieniams prieglaudas, dalinau labdarą...
- Palauk, patikrinsiu, - sako Rojaus raktininkas ir pasišalina.
- Viską išsiaiškinau, - sako Petras, sugrįžęs po kiek laiko. - Tu tikrai davei daug pinigų bažnyčioms, atidarei vargšų prieglaudas, aukojai labdarai. Žodžiu, taip - į Rojų tau negalima, nes viršininkas sakė, kad greičiau jau kupranugaris pralįs per adatos skylutę, nei turtuolis pateks į Rojų, bet pinigus mes tau grąžinsim.
2010-10-28
Vienas pažįstamas pasakojo. Grįžta namo jo žmona pikta kaip žiežula. Pasiutusi kaip širšė. Vyras nieko nesupranta, ką jis čia tokio iškrėtė, jei irgi ką tik grįžo. Pagaliau ji teikiasi jam paaiškinti: "Stoviu aš po darbo autobusų stotelėje, žmonių minia aplinkui - matau atvažiuoja pažįstama mašinytė. Už vairo mano vyrelis sėdi, į kelią žiūri. Na, aš tuoj pradedu visaip rankom mojuoti, ženklus visokius duoti, kad sustotų ir paimtų. Prie kelkraščio prišokau, sakau, linksmai nuteiksiu savo mieliausiąjį - paltuką tik prasiskleidžiau, sijonėlį pakėliau, kojytę atkišau, rankele tik moju išsirietusi. Ir ką?! Pralėkei kaip akis išdegęs, net negrįžtelėjai į mano pusę!!! Tu bent įsivaizduoji, kokiomis akimis į mane žiūrėjo visi stotelėje buvę žmonės, kai aš grįžau atgal???"
Taigi, nepraraskite budrumo, nes niekada neaišku, kada prisireiks padaryti gerą darbą artimui savo. :)
2010-10-27
Gera mintis [0]
2010-10-27
Geriau būti protingam ir kartais pakvailioti, nei, būnant kvailiu, vis stengtis postringauti ką nors protingo.
2010-10-27
Sėdi du pensininkai ant suoliuoko, ilsisi nuo visų atliktų gerų darbų, šnekučiuojasi. Pro šalį tuo metu prastriksi liauna, linksma, šelmiška mergužėlė.
- Ech... būtų man dabar koks 20 metelių, - ilgesingai nulydi ją žvilgsniu vienas senjoras.
- Tu ką, visai pakvaišai?! Dėl kažkokių 5 minučių smagumo vėl arti darbe iš naujo 40 metų?!! - nuramina jį draugas.
2010-10-27
Vieno dizainerio paprašė padaryti kvietimus į vaikų muzikos mokyklos jubiliejaus koncertą. Užsakovai labai pageidavo, kad ant kvietimo viršelio būtų pavaizduotos natos. Dizaineris surado internete kažkokį natų puslapį, iškirpo gabalą, kuris jam atrodė gražesnis, ir sumaketavo. Netrukus jam skambina iš muzikos mokyklos: "Gal jūs galėtumėte uždėti ką nors linksmesnio, nei ištrauka iš F. Šopeno "Gedulingas maršas"? Suprantam, kad kuriuos varo pas mus per prievartą, bet čia yra daug vaikų, kuriems visai patinka eiti į muzikos mokylą."
2010-10-26